Jei malda yra aukščiausias daugelio dvasinių praktikų veiksmas, kodėl daugelis žmonių melsdamiesi žiovauja? Ką reiškia žiovauti meldžiantis?

Žmonės ir kiti stuburiniai gyvūnai taip dažnai žiovauja dar būdami įsčiose.

Žiovavimas gali būti suvokiamas kaip grubus ir šiurkštus elgesys, nes jis rodo, kad žmogus nuobodžiauja ir nesidomi, tačiau daugelis žmonių nustebtų sužinoję, kad iš dvasinės perspektyvos žiūrint, žiovavimas maldos metu yra gestas, kuris gali turėti kelias reikšmes.

Skaitykite toliau, kad sužinotumėte daugiau apie įvairius tikėjimus ir interpretacijas, susijusias su žiovavimu maldos metu.

Žiovavimo per maldą dvasinė reikšmė

Dvasiniame kontekste žiovulys gali būti tiesiogiai susijęs su mus supančiomis energijomis. Šios teigiamos ar neigiamos energijos gali bandyti patekti į mūsų kūną, į mūsų kūno vidų arba būti pakankamai arti, kad paveiktų mūsų dvasingumą.

1. Teigiamos energijos ir dvasinių patarimų kvietimas

Atverdami burną ir įkvėpdami bei iškvėpdami per žiovulį atveriate savo kūną teigiamai energijai ir dvasinėms gairėms gauti. Tai taip pat sukuria geros savijautos jausmą.

Tai gali padėti jums susitelkti į maldas ir padėti jums dvasinėje kelionėje. Žiovulys maldos metu taip pat gali padėti paruošti dirvą sąmoningesniam gyvenimui.

2. Nuovargis ir stresas

Fiziologiškai žmonės žiovauja, kai yra pavargę, mieguisti, alkani arba veikiami stresorių. Meldžiantis tokiomis aplinkybėmis, žiovavimas gali būti mechanizmas, padedantis atsikratyti streso ir įtampos.

Kai giliai kvėpuojate žiovavimo metu, burna plačiai atsiveria, o į ją patekęs didesnis deguonies kiekis taip pat gali padėti išvalyti plaučius, o iškvepiant išsiskiria anglies dioksidas ir neigiamos vibracijos. Ilgainiui atsidursite budrumo būsenoje, todėl galėsite daugiau dėmesio skirti maldai ir meditacijai.

Be to, galbūt pastebėjote, kad kai melsdamiesi ar medituodami sunkiai susikaupiate, esate linkę dažniau žiovauti, nes smegenims reikia daugiau energijos, kad galėtų susikaupti.

Hebrajų kalbos žodis "dvasia" yra "nišama", kuris taip pat reiškia "kvėpavimas". Hebrajai tikėjo, kad žiovulys maldos metu atpalaiduoja dvasią.

3. Netikrumas arba diskomfortas

Dvasinė žiovavimo maldos metu reikšmė - tai įprasta praktika, kuri, daugelio žmonių nuomone, rodo nerimą, diskomfortą ir mažesnį pasitikėjimą savimi. Nuolatinis žiovavimas maldos metu gali rodyti žmogaus dvasinę būseną, kuri gali būti kupina nerimo ir netikrumo.

Tai gali reikšti, kad dvasinė žiovulio būsena gali būti kupina abejonių ar netikrumo. Kai taip jaučiatės, pasistenkite daugiau laiko praleisti gamtoje ir įkvėpti teigiamų vibracijų bei energijos.

4. Dieviškosios energijos gavimas

Žiovulys maldos metu taip pat gali reikšti dieviškos energijos gavimą. Kai užmerkiate akis ir nulenkiate galvą melsdamiesi, žiovulys išreiškia Dievo arba dvasinės būtybės, kuriai meldžiatės, energiją.

Tai reiškia stiprų ryšį tarp jūsų ir Dievybės bei atsakymą į jūsų prašymus ir maldas. Žiovulys maldos metu gali būti ženklas, kad jūsų maldos yra išklausomos.

Jei po maldos žiovulys išnyksta, tai gali patvirtinti, kad neigiamos vibracijos ir blogos energijos buvo pašalintos maldos metu.

5. Neigiamos energijos išlaisvinimas

Kartais žiovulys maldos metu gali reikšti, kad iškvėpdami išlaisvinate neigiamą energiją.

Nors malda yra galinga dvasinio nušvitimo ir asmeninio tobulėjimo priemonė, maldos metu protas gali klaidžioti. Žvalgydamiesi paleidžiate negatyvumą ir išliekate nusiteikę savo dieviškajai užduočiai, kad galėtumėte judėti į priekį be praeities bagažo, traukiančio jus žemyn.

Kai jaučiate, kad jus slegia neigiama energija, rekomenduojama žiovauti, kad išlaisvintumėte visą neigiamą energiją, ir pasijusite lengvesni ir ramesni.

6. Teigiamo imlumo ženklas

Kita dvasinė žiovavimo maldos metu reikšmė gali reikšti jūsų norą ir užsidegimą imtis ko nors naujo, įskaitant naujas idėjas ir patirtis. Tai gali rodyti jūsų atvirumą ir norą išbandyti tai, ko anksčiau nebandėte daryti.

7. Nuolankumas

Nuolankumas yra dorybė, kuri praktikuojama meldžiantis. Kai kurie žmonės tiki, kad žiovavimas maldos metu simbolizuoja nuolankumą prieš Dievą. Iš tikrųjų buvo pranešta, kad žmonės, kurie žiovauja melsdamiesi, dažniau pasižymi didesniu dvasingumu, palyginti su tais, kurie žiovauja rečiau.

8. Nuobodulys

Žiovulys gali rodyti žmogaus nerimą, nuobodulį arba nesidomėjimą tuo, kas vyksta.

Jei būdami su partneriu nuolat žiovaujate, nors nesate mieguistas ar pavargęs, gali būti, kad jaučiatės nuobodžiaujantis, nes jūsų santykiai nebėra tokie įdomūs kaip anksčiau.

Žiovulys gali būti jūsų dvasios būdas siųsti signalus, kad santykiuose nebesijaučiate patenkintas ir visavertis. Įsiklausymas į šį dvasinį prabudimą gali padėti jums pažvelgti į situaciją iš kitokios perspektyvos ir gebėti imtis tinkamų priemonių situacijai spręsti.

9. Atleiskite ir leiskite Dievui

Dvasinėje bendruomenėje tikima, kad žiovulys simbolizuoja atleidimą ir perdavimą valdyti Dievui, kuris gali suteikti jums dievišką poilsį ir palengvėjimą.

Žiovulys maldos metu gali reikšti visišką pasitikėjimą Dievu, kai atsiduriate situacijose, kurios yra pernelyg sunkios ir sudėtingos, kad jas išspręstumėte.

Atleisti ir patikėti savo problemas bei rūpesčius Gerajam Dievui gali išlaisvinti ir suteikti ramybę.

10. Neigiama energija

Jei to paties asmens (šeimos nario, draugo, bendradarbio ir pan.) akivaizdoje žiovulys yra dažnesnis nei reikia, tai gali reikšti, kad tas asmuo atima dalį jūsų energijos.

Dešimtis kartų žiovulys taip pat gali reikšti, kad asmuo gali turėti neigiamų energijų, kurios yra pakankamai stiprios, kad paveiktų jus ir darytų įtaką jūsų dvasingumui. Laikydamiesi atokiau nuo asmens arba atlikdami dvasinio apsivalymo ritualą galite sustabdyti neigiamas energijas ir nuolatinį žiovulį.

11. Deguonies trūkumas

Johanas de Gorteris (Johan de Gorter, 1755 m.) aprašė, kad žiovavimas pagreitina kraujo tekėjimą smegenų deguonimi. Tai esą pagerina smegenų aprūpinimą deguonimi, reaguojant į smegenų anemiją. Tačiau šiuolaikinis mokslas nustatė šios hipotezės netikslumą. Tyrimo dalyvių kvėpavimo dažnio slopinimo nebuvo.

Viena iš Hipokrato (1595 m.) suformuluotų teorijų teigė, kad "vėjas yra visų ligų priežastis", nes jis pažymėjo, kad "nuolatinis apopleksijos žiovulys įrodo, jog oras yra apopleksijos priežastis".

12. Artėjantis pavojus

Kai kurie žmonės žiovauja, kai instinktai jiems sako, kad jie yra pavojingoje situacijoje. Taip yra ir tada, kai patiriate didelį stresą.

Kai klausysitės šios dvasinės užuominos, galėsite racionaliai vertinti galimą pavojų ar stresinę situaciją, su kuria galite susidurti, kad būtumėte tinkamai pasiruošę.

13. Stresas maldos metu

Kai kurie žmonės maldą gali laikyti ne bendravimo su Dievu laiku, o pareiga, todėl ilgos maldos, psalmių skaitymas ir susitelkimas į tai, kas sakoma, jiems gali kelti psichinę įtampą.

Kai nesate tokie imlūs tam, ką darote, tai gali būti dvigubai sunkiau ir reikės daugiau pastangų susikaupti. Smegenys reaguoja išskirdamos neuromediatorių dopaminą, kuris gali padėti padidinti motyvaciją ir susikaupimą. Jis taip pat gali paskatinti oksitocino išsiskyrimą, kuris gali padėti sumažinti nerimą.

14. Išsiblaškymas

Melsdamasis ar medituodamas žmogus paprastai būna atsipalaidavęs. Tuo metu kūnas ir dvasia yra pažeidžiami piktųjų dvasių gundymų. Kai žmogus pradeda nuolat žiovauti, jis atitraukiamas nuo maldos ir garbinimo. Suvokimas, kas vyksta, gali dar labiau sukelti nerimą ir baimę dėl apsėdimo, taip sukeldamas dar daugiau žiovavimo.

Arabų šalyse islamas žiovulį laiko šėtono įžengimo į kūną, o čiaudulį - jo išėjimo iš kūno ženklu. 1921 m. Pierre'as Saintyvesas atliko tokį tyrimą.

15. Energijų mūšis

Melsdamiesi stengiatės sutelkti savo energiją ir sąmonę į Dievą. Tačiau prieš šią aukštyn kylančią srovę veikia energija, kurią jūsų kūnas ir sąmonė traukia žemyn. Šis nuolatinis traukimasis gali būti fiziškai ir protiškai išsekinantis, dėl to galite jaustis mieguisti ir žiovauti.

Gilus kvėpavimas žiovaujant gali padėti išlaikyti nervų sistemos pusiausvyrą ir ramybę, todėl melsdamiesi ar medituodami būsite labiau susikaupę ir susitelkę. Tai taip pat gali padidinti jūsų dėmesį ir proto aiškumą.

16. Religiniai įsitikinimai

Popiežiaus Grigaliaus laikais (apie 590 m.) Europoje siautė buboninio maro epidemija, todėl žmonės išsiugdė įprotį žiovaujant daryti kryžiaus ženklą priešais burną, nes tikėjo, kad žiovulys yra mirtinas. Buvo sakoma, kad kai vyrai staiga miršta nuo kirkšnyse išsivysčiusio buboninio maro, jų sielos palieka kūną čiaudint ar žiovaujant.

Austrijoje vyresnio amžiaus žmogus daro kryžiaus ženklą ant žiovaujančio kūdikio, kad per burną nepatektų ligos ir nesėkmės.

Marokiečiai uždengia ranka pravertą burną, bijodami, kad šėtonas įeitų į kūną ir jį užvaldytų. Jie taip pat tikėjo, kad šėtonas šlapinsis į plačiai atvertą burną.

Indijoje tikima, kad dvasios (vadinamos "bhutais") patenka į kūną per žmogaus burną, todėl žiovavimas yra pavojingas. Be to, indų kultūrose tikima, kad žiovaujant siela gali pabėgti, todėl įprasta dėti ranką priešais burną ir sakyti "Narajan!", kas reiškia "Gerasis Dieve!").

Senovės majų civilizacijoje buvo tikima, kad žiovulys atspindi žmogaus pasąmonėje glūdinčius seksualinius troškimus. W. Seuntjensas sukūrė sentenciją, kad semantinė ir etimologinė "ištempto žiovavimo sindromo" reikšmė yra "troškimas ir "ilgesys".

Išvados

Iš tiesų žiovavimas nėra tik fiziologinė kūno funkcija. Šis įprotis taip pat gali turėti dvasinę reikšmę ir būti susijęs su daugybe prietarų, taip pat su įvairiais kultūriniais tikėjimais ir papročiais.

Norėdami nustatyti dvasinę žiovavimo prasmę, pagalvokite, ką šiuo metu išgyvenate savo gyvenime. Kas užima jūsų protą ir dvasią - jūsų santykiai, darbas, dvasinis tobulėjimas ir t. t.?

Analizuodami, kas sukelia jūsų žiovulį, galite rasti atsakymus, kas šiuo metu daro įtaką jūsų dvasingumui.